Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) pasiruošęs rugsėjį pradėti naują sezoną su ilgai laukta baleto premjera „La Strada“ ir pakviesti žiūrovus atrasti naujus spektaklių skonius. Vakar „naujus skonius“ išbandė ir LNOBT artistai – teatro fojė vienai dienai tapo kolektyvo mankštos vieta.
„Baleto artisto karjeroje traumos yra neišvengiamos. Dažnai dėl to šokėjui tenka net praleisti dalį repertuaro spektaklių, kai šokėjo karjera ir taip trumpa. Baleto profesijoje kūnas – šokėjų instrumentas, kuriuo privalu rūpintis ir nuolat palaikyti gerą fizinę formą. Tai svarbi kasdienybės dalis. Todėl bendradarbiaudami su „Affidea“ klinika rytą sugalvojome pradėti kiek kitaip – su bendra mankšta teatro fojė“, – dalinosi LNOBT meno vadovas Martynas Rimeikis.
Anot jo, tokia makšta ypač aktuali sezono pradžioje, kai kūnas nėra pačioje geriausioje ir stipriausioje fizinėje formoje.
„Jau trečią savaitę ruošiamės labai laukiamai premjerai ,,La Strada” (chor. Marco Goecke), kuri sukurta pagal garsaus įtalų režisieriaus Federico Fellini to paties pavadinimo filmą. Todėl darbo krūvis yra intensyvus, taip pat nemaža ir traumų rizika, kurią ir siekiame sumažinti. Tikiu, kad mankšta buvo naudinga ne tik baleto šokėjams, bet ir kitiems teatro darbuotojams“, – teigė M. Rimeikis.
Anot jo, šiuolaikinio gydymo bei medicinos diagnostikos pažanga, mokslinių tyrimų metu atrastos priemonės bei metodai tampa vis labiau pasiekiami kiekvienam žmogui, todėl natūralu, jog jais turėtų naudotis ir baleto artistai, ir aktyvų gyvenimą gyvenanti teatro bendruomenė.
LNOBT artistais nuolat besirūpinantis medicinos ir chirurgijos centro „Affidea“ kinezetarapeutas, Reabilitacijos ir sporto medicinos centro vadovas, Vilniaus universiteto dėstytojas Juozas Kupčiūnas, įsitikinęs – baletas prilygsta profesionaliam sportui.
„Tiek sporte, tiek balete galioja tie patys fizinės formos palaikymo principai. Todėl ir čia labai svarbu susikoncentruoti ne tik į konkrečios traumos gydymą, reabilitacinį laikotarpį, bet ir prevenciją bei profilaktiką. Vienoje baleto akademijoje atliktas tyrimas parodė, jog dalyvaujant traumų prevencijos programoje, vėliau traumų pastebima net 80 proc. mažiau“, – šiandien vykusioje rytinėje mankštoje „Įsitrauk naujam sezonui su Affidea“ LNOBT kolektyvui pasakojo J. Kupčiūnas.
Dažnas traumų palydovas – baimė
Balete traumos įprastai skirstomos į du tipus. Lėtinės traumos, kurias sukelia ilgalaikiai ir dažnai pernelyg dideli fiziniai krūviai ir staigios traumos, ištinkančios paslydus ar pargriuvus.
„Mažinti fizines apkrovas realu. Artistams nuolat suteikiant profesionalią medicinos pagalbą ir priežiūrą įmanoma kontroliuoti bei sumažinti dažniausiai paplitusių baleto artistų bėdų, susijusių su čiurnų, kelių, klubų sąnarių problemomis, įvairiais pėdų struktūros pakitimais, ūminiais ir lėtiniais uždegimais, nugaros, juosmens ir krūtinės dalies bei pečių juostos skausmais, atsiradimą. Tačiau sukontroliuoti ir išvengti pirmojo tipo traumų – praktiškai neįmanoma“, – renginio metu sakė J. Kupčiūnas.
Anot jo, su tokio tipo traumomis gali susidurti ne tik LNOBT artistai, bet ir kiekvienas iš mūsų. Medicinos specialistai gali suteikti fizinę pagalbą, kuri padės greičiau atsigauti po traumos, tačiau po tokių incidentų dažnai tenka susidurti ir su judesių baime.
„Įsivaizduokime, susitraumavote pėdą. Stojatės ant jos ir ją skauda. Kitą kartą bandant ją priminti jūs jau iš anksto žinote, kad skaudės, todėl tam, kad išvengtumėte skausmo, apdariai svorį perkeliate ant sveikos pėdos. Tačiau tiesa ta, jog kuo greičiau atsikratysite baimės ir grįšite prie įprastų judesių, tuo gydymo rezultatas bus geresnis, nes jus mažiau nutolsite nuo natūralaus ir taisyklingo judėjimo. Todėl vertėtų skausmo baimę nustumti į šoną ir pasikonsultavus su profesionalais duoti sveiko krūvio ir traumą patyrusiai kūno daliai“, – pataria „Affidea“ kineziterapeutas.
Tiesa, anot jo, persistengti – nevertėtų.
„Dažnai po įvairių traumų LNBOT artistams kartoju, jog kartais verta pralaimėti mūšį, kad laimėtum karą. Todėl po incidentų labai svarbu nusistatyti optimalias apkrovas, o krūvius didinti palaipsniui. Suprantu, kad po traumos artistas griebsis bet ko, kas padėtų jam pasirodyti ant scenos. Juk tai – jo darbas. Nuolat skubančiame pasaulyje taip elgiamės ir mes – nepaisome savo kūno siunčiamų signalų darome per „negaliu, bet reikia“. Tačiau tikrai neverta bandyti per ašaras ir skausmą iškart pakartoti tai, kas buvo atliekama iki traumos“, – įsitikinęs J. Kupčiūnas.